Bendražmogiškumas. Nuolat sau reflektuoju savo patirtis, tiek profesines, tiek asmenines. Tai vėl berašant ir iškilo tema. Nenauja..bet vis pastebiu – žmonės nedrįsta būti tikri. Tokie kokie yra, duotuoju momentu. Gėdijasi tikrumo. Sutrikę, nerimaujantys sergantys ligomis, kurios gal būt lėtinės ir progresuojančios. Vartojantys antidepresantus, sveikstantys po netekčių, skyrybų ir t.t. Tarsi tuomet, kai tai patiri, netenki kažkokios šventos aureolės, kad esi sėkmingas ir galintis visuomenės narys. Tai apie terapeutus atskira tema – jie tai žinoma turi supergalių! Nesiplėsiu..
Tiesa ta, kad aš pati ne visada jaučiuosi vienodai gerai dirbdama, ne visada sveika, ne visada galinti, ar šviežia, kaip alyvinis jaunas obuolys 🙂 . Todėl apie tai matau prasmę parašyti.  Apie bendražmogiškumą. Ir nereikia įsivaizduoti, kad yra kitaip, net jei matote kitokį vaizdą socialinėse medijose ir šiame „begalinio- visada galėjimo” ir tobulo ir protingo savęs pozicionavimo (ypač su DI) laikmetyje, kuriame esi visada pakankamas, sveikas, laimingas ir teisingai gyvenantis -prisipažįstu- paskutiniu metu dirbau „puse savo kojos”, įsivaizduojat? Nes realiai sirgau, o po to lėtai sveikau, po ligos su kuria nebuvau susidūrus anksčiau. Tai kaip- ar aš buvau prastesnė. Ar dirbau blogiau?
Tikrai ne, nes tuo metu dariau, tiek, kiek galėjau ir kaip galėjau. Aš mąstau..Ir taip pačiai žmogus patiriantis savo sunkumus, ligas, kančias ar jis blogesnis žmogus, dirbantysis, kolega, tėvas ir motina? Kviečiu pamąstyti?
Turbūt vėl grįžtu prie stigmatizavimo.
Dabar kai jaučiuosi gerai ir vėl galiu mėgautis savo darbu pilnai, taip kaip šiandien, vis tiek prisimenu ir tą patirtį. Ir tas patirtis. Kai visai ar pilnai negalėjau..Galiu palyginti. Bet ar dabar aš geresnis žmogus, ar specialistas kai sveikstu? Na ne! Taigi…. būti visaip yra taip žmogiška..
Negalėti taip pat žmogiška.
Jei kažkaip surezonavo duokit žinot. Komentaru, pamąstymu. Foto: M. Mastavičiūtė

#dailėsterapija #dailėsterapijagyvenimui #bendražmogiškumas #egzistencinėterapija