Ar pasaulis pasikeičia, kai nustojame juo pasitikėti?  O gal pasikeičiame mes ir pasaulį pradedame matyti kitomis akimis?

Tada, kai „nusileidžia uždangos“, baigiu savo socialinius vaidmenis, grįžtu namo. Paleidusi darbus, pakabinusi savo languotą paltą, paglostau katinus ir… Tarsi nebaigtą mezginį mezgu savo refleksiją toliau, nes šia tema kontempliuoju nuo žiemos – per save, per kitus. Tyrinėju, jaučiu, kad tai labai svarbu. Svarstau apie santykį su pasauliu šiandien.

Tada, kai turime skaudžių patirčių, išgyvenimų, santykis su pasauliu gali labai pasikeisti arba tapti labai kitoks nei buvo. Tikrai… Ir laikotarpis, kiek tam reikės laiko, yra nenuspėjamas.

Gyvenimo eigoje iš draugiško ir atviro santykio su aplinka galime prieiti iki nedraugiško, nepasitikinčio, nepatiklaus, priešiško santykio. Tam gali būti svarbių priežasčių.

Ir labai įdomu tyrinėti, kaip į mano esamą santykį atsiliepia pats pasaulis, kokiu būdu, o paprasčiau kalbant – kaip atsiliepia žmonės (o gal neatsiliepia?). Šioje sąveikoje, žinoma, dar yra aplinkybės, sėkmės momentai, vadinamieji psichologiniai sinchronai – atsitiktinumai.

Panašu, kad taip – jei tu pats nepasitiki, bijai, vengi, nedrįsti, pasaulis atsako tuo pačiu?

Ar gali mane rasti pasaulis, žmonės, jei esu pasislėpusi ir užsidariusi, vengianti, nenorinti ar negalinti pabandyti dar kartą? Negalinti atleisti ar paleisti požiūrio į jį, pavyzdžiui, kaip į naudą teikiančią mašiną, atliekančią tam tikras funkcijas. Patikėti, kad tave mylės ir priims, net jei realiai neatneši jokios naudos, o gal net atvirkščiai… Panašu, kad taip iš karto nepavyks… Nelabai.

Ir tokiame buvime – ar gali žmogus, į kurį žiūriu nepatikliai, tapti mano bičiuliu? Ar galime ateiti į ryšį? Ir taip, ir ne…Gali, jei norės suprasti tavo sužeistą santykį su pasauliu ir padarys viską, kad tu apsiprastum su juo ir bandytum priimti. Nes naują ryšį kurti yra baisu. Taip, taip. Arba nebandys ir netaps bičiuliu, nes tiesiog nėra laiko ryšiui arba tai per daug… sudėtinga.

O kaip mes patys, tyliai tupėdami savo saugioje erdvėje? Ar norime eiti į ryšį, būti surasti, prisijaukinti? Kai eiti į ryšį sudėtinga, tas klausimas svarbus.

Eiti po mažą žingsnį, jaukintis, kaip Mažasis princas jaukinosi Rožę. Pamenate? O gal pamačiau ir man atrodo, pajutau atstūmimą, ir viskas – suku kita kryptimi. Ar tai reiškia, kad nelemta? – pasakytų X moteris ar vyras iš bendruomenės, kurioje lemtis atlieka pagrindinį vaidmenį. Truputį ironizuoju.

Grįžtant prie santykio su pasauliu. Koks jis pas tave, skaitytojau?

Jis dar gali būti toks, sakyčiau, skamba truputį siaubingai: „Aš vartoju pasaulį, o pasaulis vartoja mane.“ Nes gi reikia būti produktyviam, naudingam, galinčiam. Tai tada ir aš iš žmonių ir gyvenimo tikiuosi gauti naudos – visada ir visokios. Ir tada ištinka kita siaubinga mintis. Tuomet… žinoma, kad pasaulis ir žmonės norės išnaudoti tave.

O gal tai ne siaubas, o tiesiog realybė? Žmogus, „suvartotas gyvenimo“, miršta ir tiek… Kažkaip skausminga, bet… realu.

Pasaulis – didelis UAB’as ar stebuklų ir galimybių laukas? Ar tiesiog vieta, kurioje gyvename? Patys pratęskite.

O jei dar kitu kampu…Prisiminiau patarlę: „Kaip šauksi, taip atsilieps…“ Ir savo kolegą, kuris tyrinėja patarles per psichologinę prizmę. Ačiū jam už tai, kad priminė, kaip save galime patyrinėti per kultūrinę išmintį.

Tai kaip rasti tą balansą, kaip sąveikauti su pasauliu, klausiu. Kaip žmogui vėl išdrįsti po išdavystės, netekties, ligos ir kitų, sakykime, nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių, ar po tos lemties, kuri jas suklostė?

„Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“ – kažkodėl į galvą lenda ir kita patarlė.

Aš visgi randu atsakymą ir juo dalinuosi. Tai nereiškia, kad jis gali būti teisingas jums, o man jis atrodo tinkamas – tiesiog vėl bandyti pasitikėti. Vėl ir vėl turėti vilties. Panorėti vėl tapti gyvu. Iškišti galvą „iš po savo rudeninių lapų“, nusivalyti dulkes ir išeiti – „į pasaulį laimės ieškoti“… Tarsi nieko nebuvo. Tik širdis tai žino ir atmintis. Buvo. Bet pasidrąsinti ir pasitelkti du jausmus ar būvius – smalsumą ir nežinojimą. Žinoma, jei tik norisi, taip pirmiausia sakyčiau ir klausčiau: ar norisi? Ir ar gali? Gali būti juk, kad tiesiog negali, neišeina, ir tai irgi dalis patyrimo apie save ir pasaulį šiuo metu.

O iš tiesų kiekvienam turbūt tas santykis su pasauliu yra vis kitoks arba kintantis, banguojantis… Suprantu, kad nėra nepajudinamas ir nekintamas. Nekisti gali tik savastis, kuri nori patirti.

Ir būti gyvam, gyvame pasaulyje.

Man iš tiesų atrodo, kad vilties visada yra, vilties, kad sukursi ryšį, kad tave priims ir pamatys, koks esi, ir būsi brangus ne tik už tai, kad esi naudingas ar vartotinas. Ypač tada, kai nieko, nieko nesukuri, o tiesiog esi. Vien buvimas jau yra gyvenimas, vien tai, kad kvėpuoji ir matai, jau yra vertinga.

Gyvenimas kaip vertybė.

Čia ir sustosiu.