Iš gyvenimo istorijų (čia mano kūryba)-kuri gali būti tokia.
Ji rodo man foto telefone- čia mano mama, mes kartu pietaujame. Susigraudina, tęsia. – ji man tokia brangi. Bet dieve… tik aš žinau kaip kartais nelengva būti mums kartu. Negaliu to niekam pasakyti, net vyrui negaliu skųstis, as klausiamai pakeliu antakius – jis matote dabar sirguliuoja, toks kažkoks užsidepresavęs… Negaliu sakyti sūnui, nes jis pats prarado darbą ir jam nelengva jau koks pusmetis, blogai miega, nesiklosto su merginom, vienas…bet taip pavargau..Na, o draugėms tuo labiau…pas visas visokių savų bėdų… Ir kokia kaltė slegia, kai nepavyksta būti tokia gera dukra, kaip norėčiau.
– o kas ta gera kaip įsivaizduojate? Klausiu.
– Gera ne kaip aš, žinoma, šypteli, nes aš tai susierzinu, nes prarandu kantrybę, ypač kai būnu pavargusi. Būna net labai supykstu…O mama tokia šaunuolė, būdama 87 stengiasi, nori viską pasidaryti pati. Bet tuo pačiu, ji tokia..vaikiška kartais..ir aš tarsi tampu jai vis labiau mama nei dukra….ir tai labai gąsdina, labai!
-Klausykit, o kaip manote, ką galite padaryti, dabar, kaip išgyventi laiką su mama tame netobulume, bet kaltės.. kaip pasielgus, pajautus „neteisingai”, nepasmerkus savęs dėl to. Ir kaip nenurašyti nuovargio ir kūno skausmo – ai praeis, išsimiegosiu ir bus geriau. O gal galiu kreiptis pagalbos ir į psichiatrą jei prireikia? Išdrįsti pasakyti sūnui ir vyrui kaip jaučiuosi?
Matau ieško atsakymo…nepatikliai nuleidžia akis. Netiki.
Tada atsidustu jau aš..
-Jaučiu jus, tikiu, girdžiu, išgyvenu kartu, padarau pauzę… ir aš tai pažįstu, buvusi panašiame etape ..esu ir .t.t.
Ir matau kaip dvi akys žiūri į mane – ašaros bėga skruostais. Galvoju ech, gal be reikalo pasidalinau..ar to reikėjo.. o ji žiūri, šluostosi ašaras.
-Ir jums taip…klausia..O tas klausimas..tokio „dydžio”, tokio „gylio”.. akys išplėstos. Linkteliu.
– Taip ir man. (mintyse-ir man visaip – aš gi žmogus!). Ji šluostosi ašaras.
-Ačiū jums labai. Aš irgi siekiu servetėlės.
-Prašom.
Į mane žiūri dvi dėkingos akys.
Gyvenimas vyksta toliau. Taip ir keliaujame.