Ką parašyti nežinau…Gedžiu. Nors šiandien lyg ir puikiai išsimiegojau, bet po pietų jaučiuosi vangiai ir prislėgtai. Žinau, kad atsisveikinimui reikia laiko. Žinau, kad kiekviena netektis paliečia kitaip. Buvo jų, buvo praeityje ir yra, ypač pastarąją savaitę. ¨Mažosios mirtys¨. Ir ¨kūnas mena viską¨. Tas ir gelbsti, žinai ir duodi laiko sau.
Vakar atsisveikindama su neparastai man svarbiu žmogumi, mokytoju, dėstytoju, psichoterapeutu, egzistencialistu, Rimantu Kočiūnu, būryje atsisveikinančių, mačiau kaip keičiasi žmonių srautai, studentai, dėstytojai, artimi, bendražygiai, kolegos … visi, kuriems jis buvo ir yra svarbus. Stebėdama periferiniu žvilgsniu (vistiek tai įsijungia..) regėjau- kiekvienas gedi savaip….Braukia ašarą ar tyli ir be žodžiu, mąsliai ar skausmingai, matau kaip veidus palietęs gilus neišvengiamybės liūdesys.
Egzistencinės vienatvės apčiuopiamybė. Pasimetimas ir nebylus klausimas akyse- kaip gi be jūsų Mokytojau, Žmogau. Kaip gi be jūsų.
Tada taip netikėtai ateina mintis, ji tokia ne vietoje….kaip toks didis žmogus sutelpa į tokią nedidelę urną.. Dieve mano, kaip tai įmanoma. Ir matyt taip bandau suvoktii savimi, kad jis mirė.

Rimanto mirtis palietė labai stipriai, taip iš gelmės ir dvejopai ….Pirmiausia -begalinis dėkingumas, kad teko jį pajausti kaip žmogų, jo filosofiją, suspėti iš jo pasimokyti profesionalumo ir..nebylaus liudijimo..
Antra, priminimu mano pačios išlikimo istorijos. Jos gelmės. Gyvenimo ir mirties istorijos. Ir tai suaktyvino gyvybinę energiją, atsiminimą, troškimo Gyventi! (O jau kuris laikas, tą jausmą buvau primiršusi…) Būti Gyvam…
Tai tarsi paskutinė mokytojo pamoka ar priminimas ar pakartojimas, man ir mums visiems. Mes neturime kito pasirinkimo, tik gyventi! Kas benutiktų!
Gyventi dabar, neatidėliojant, nieko nesigailint. Taip kaip pavyksta. Ar taip kaip nepavyksta. Ar tai būtų klaidos ar praleistos galimybės. Dabar ir kas diena, kai kuriame save iš naujo. Nes tai ir yra gyvenimas.
Linkiu vilties, tiems, kurie tą prasmę esate praradę.