Refleksija apie Misiją visam Gyvenimui
Taigi šiandien važiuoju į muziejų ir matau užrašą, reklaminiame stende. „Misija visam gyvenimui“. Šitą užrašą pastebėjau seniai. Ir kas kartą kai jį pastebėdavau mintyse iškildavo vis kažkokia kita tema. Įdomu.
O šiandien matau dar kitaip. Reklaminis stendas, skambus žodis „misija“ ir didingas grandioziškas „visam gyvenimui“. Chm..
Kažkada nesuprasdama šito pompastiškumo, turbūt ir aš pati taip galvojau: misija visam gyvenimui. Kokia manoji misija? Štai tapsiu dailės terapeute ir tai taps misija visam gyvenimui. Ir myniau tą kelią ir tapau. Ir tas grandioziškas virsmas…atrodė woww. Gal dėl to kad buvo įdėta daug pastangų laiko. Daug ko atsisakyta vardan to tikslo. Dabar esu stebėtoja to laiko ir to jausmo… Juokiuos…, kaip lengva susireikšmint
Nes gi iš tiesų, žiūrint paprasčiau, misija tiesiog tas darbas kuriam tu paskiri savo kelią gyvenimu, kurį tu mėgsti, kurį dirbi, kur atsiduodi tam…na, gal ne visą save, nes viso savęs niekam atiduoti negalima, bet atsiduodi daug. Tiek, kiek gali, tiek, kiek sugebi, kiek moki. Su smalsumu, su meile žmogui, profesijai. Tai va, tai čia turbūt apie tą didingą žodį, „misija“,
Dar yra astrologinis – gyvenimo tikslai, gyvenimo užduotys. Na, gal tai neskamba taip didingai kaip misija, bet irgi turbūt panašiai. Bet vėlgi, žiūrint, be pompastiškumo egzistenciškai– tai kažkokia gyvenimo kryptis: kur link mes einame, ką mes norime sužinoti, patirti, rasti, būti, kuo norime tapti, ar ne? Gal taip pasakyčiau dar. Ir kam skiriame daugiausia dėmesio.
Apmasčius „misiją“, lieka – „visam gyvenimui“. Čia jau komplikuojasi… Prieš 20 metų turbūt tas „visam gyvenimui“ buvo aktualesnis ir, kaip pasakyti, aiškesnis ar realesnis.
Visam gyvenimui šeima, visam gyvenimui meilė, visam gyvenimui draugystė, visam gyvenimui darbas, profesija.
Bet deja, deja, taip yra šiandien, kad labai daug kas pasikeitė. Ir turbūt labiausiai, į ką remiamės dabar, yra tai, ką dabar aš turiu šiandien su savimi, ar ne? Tai savo sugebėjimus, savo išsilavinimą, savo susiformavusią asmenybę, požiūrį į save į aplinką. O jau toliau… bet čia rašyčiau klaustuką, nes „visam gyvenimui“ sunku dabar apibrėžti ir išlaikyti formą, kuria mes anksčiau apibrėždavome lengviau.
Nes viskas kinta. Atsiranda sričių, kur norisi dar mokytis, pažinti, patirti. Ir tai, žinoma, kad perkeičia, performuoja, Gal sakyčiau, tas „visam gyvenimui“ yra apie tai, kad tu nuolat turi atsinaujinti: tiek darbe, tiek santykiuose, tiek draugystėse ar kitose srityse. Net ne turi, bet tiesiog kitaip net neišeina jau.
Kitu atveju mes liekame tokie patys, statiški, apriboti savo pačių įsitikinimų, nenoriu, neišmoksiu, savo pačių laurų, baigtų mokslų, pelnytų pripažinimų. Ir čia va, sakyčiau, vėlgi idomu, padėčiau tokį daugtaškį. Kiek tos reikšmės turi tie buvę pasiekimai. Ir sakyčiau, dabar, iš mano pozicijos žiūrint: tiek, kiek tu vystaisi kaip asmenybė, kaip specialistas, kaip žmogus, ir kiek sugebi vystytis kartu su kitais. Kiek gebi tai ką išmokai naudoti ir perduoti..praktika
Tai čia tokiam pamąstymui..
