Mąstau, kaip visgi sunku paleisti darbus, kai susergi. Net ne darbus. Paleisti lekianti, kuriantį pasaulį.
O kaip gi be manęs… kaip gi!
Kalendoriuje sužymėta, 1, 2, 3…- bet, nedirbsiu, nebūsiu, nesusitiksiu.
O pasaulis toliau -tū tū tū …duduoja …tik tu nebegali. Kryžiukas. Išbraukiam, išbraukiam. Save laikau
aktyviu žmogumi…taigi..sunku.
– Pati prisidirbai, kužda mažas kipšiukas, sėdintis ant peties ir graužiantis sausainį. Prisiplanavai,
prisižymėjai. Įsivaizduoji kad gali tai kontroliuoti? Savo kalendorių? Ateitį? Klydai!
Gali kontroliuoti- tik šią akimirką! Prašei dievo, nori būti pageidaujamas – prašau! O ir va- negali. O
po to ….gal ir nebesinorės! Nesinorės tai nesinorės, galvoju…
Tai dar kartą – esu ribotas žmogus negalintis kontroliuoti, to ko nelabai ir gali kontroliuoti.
Negalintis dabar lekti į visas 4 puses, kaip anksčiau, kai nesirgau.
Bet, o ką gali? Ir staiga puikiausia viltingiausia mintis ateina ir nusileidžia lyg plunksna. Ką sakė, rašė,
paliko mums, mokytojas logoterapijos sumanytojas, psichoterpeutas V. Franklis – ne ką tau gali duoti
gyvenimas, o ką tu gali duoti gyvenimui! Ką dabar gali duoti?
Dabar? Dabar! Galiu duoti švelnumą sau ir gyvenimui, savo ribotume, daryti ką galiu, ne daugiau.
Priėmimą to, kaip yra.
O ką atneš rytdiena – matysim. Būkit sveiki!
Einu dar tobulini savo romumo ir kantrybės igūdžių juk parašyti, kad tik guliu lyg ir nesmagu bet ar
tikrai?
P.d. Foto iš pasivaikščiojimo Ąžuolyne, po savaitės išgulėjimo. Va tokie radiniai..
O tekstas buvo rašytas vakar. Galiu rašyti, kurti, šiandien žymiai geriau jaučiuosi!