Šį gan netrumpą laikotarpį tyrinėju.. skausmą ir tai nustelbė gebėjimą rašyti tiesa sakant.
Dar tyrinėju pavydą, bet apie jį vėliau. Tas skausmas..kūniškas ar sielos skausmas tarsi įkyrus
palydovas..ištinka ir įsikūnija. Mainosi, banguoja..nepalieka- jis kai gyvas. Ir kaip gyventi, sakykit, tada.
Kaip pavyksta jums?
Kokį turime pasirinkimą klausiu savęs ir jūsų. Kai susergame, ar kai serga ar miršta mūsų artimieji,
draugai. Tada, kai vyksta ir įvyksta skyrybos. Ir nors tai būtų geras mūsų pasirinkimas, vis tiek
siaubingai skauda. Tada, kai nėra jokio inkaro įmest į ateitį, nes sergi nepagydoma ar/ir
progresuojančia liga. Ir tada, kai jauti gilų vienišumą tarpe žmonių, kai pamatai, kad nė velnio jiems
nerūpi ir galvoji, o kodėl turėtų? Irgi skauda, skauda sielą, sopa širdį.
Kaip išmokti gyventi su egzistencine, laikas nuo laiko ištinkančia įtampa ir kančia, liga, netektimi,
tarpe gražių gyvenimo momentų. Daiktų. Nuostabaus oro ir vasaros vėjo. Tarpe susitikimų, poreikių,
ryšių, svajonių pildymo. Tame ir gražumas. Kaip išgyventi gyvenimą su viskuo. Gal pavyko atpažinti
save. O gal kyla minėti klausimai, norite patyrinėti juos kartu su manimi?
Parašykite man, susitiksime.
Foto : Gabrielius Laurinaitis